Ministro pirmininko kanclerio Deivido Matulionio skaičiavimais, dabar siūloma stadiono reanimacija valstybei kainuotų per brangiai – apie 880 mln. litų. Esą reikėtų statyti kur kas mažesnį ir pigesnį stadioną bei statybas maždaug po trejų metų pradėti iš europinių lėšų.
Vilniaus meras Artūras Zuokas skaičiuoja, kad viešojo ir privataus sektoriaus partnerystė stadiono kainą pakeltų net iki milijardo litų. Jis siūlo trečią variantą – iš valstybės kišenės pastatyti pigesnį stadioną. Mero vizijai įgyvendinti pakaktų ir kiek mažiau nei pusės milijardo litų.
Laukia Vyriausybės sprendimo
Apie galimybę atgaivinti jau trečius metus nejudančias statybas dar sausį prabilo Vilniaus vicemeras, socialdemokratas Romas Adomavičius. Jis DELFI teigė, esą idėja dar neperėjo visų biurokratinio aparato sraigtelių.
„Parengėme studiją, o Vyriausybė turėtų apsispręsti. Kada jie tą padarys – sunku atsakyti. Dabar (studija – DELFI) keliauja per ministerijas ir turėtų būti aptarta Viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektų komisijoje“, - sakė R. Adomavičius. Pasak jo, apie kokius nors postūmius stadiono reanimacijos procedūroje kalbėti dar anksti.
Politikas teigė šią idėją aptaręs ir su sostinės meru A. Zuoku, tačiau ir jis esą neskuba daryti išvadų. „Vyriausybė turėtų priimti sprendimą ir pasakyti – bandome realizuoti tą projektą tokiu būdu ar nebandome“, - pridūrė R. Adomavičius.
Statyti dar galima?
Nacionalinio stadiono statybvietėje niekas nevyksta jau trečius metus. Sustojus statyboms, griaučiai nebuvo užkonservuoti. Tačiau R. Adomavičius įsitikinęs, kad projektą būtų galima tęsti, naudojant senąjį karkasą.
„Nesupuvę dar, tikrai. Bet ilgai laukiant visko gali atsitikti“, - stadiono griaučių būklę įvertino vicemeras.
Pašnekovas pabrėžė, kad naujas dengtas stadionas su multifunkciniu sporto kompleksu būtų pastatytas privataus investuotojo lėšomis. Esą valstybė stadioną įsigytų išsimokėtinai, kasmet mokėdama palyginti nedidelę dalį sumos.
Kaina kandžiojasi per daug
Tačiau būtent kaina yra vienas iš faktorių, kurie labiausiai gąsdina ministro pirmininko kanclerį D. Matulionį. Jis DELFI teigė, esą stadionas valstybei kasmet kainuotų po maždaug 40 mln. litų, o per visą išsimokėjimo laikotarpį – 22 metus – susidarytų devynženklė suma.
„Paskutinio varianto nemačiau, bet kalbama apie 40 mln. litų per metus. Todėl mums natūraliai kyla labai daug abejonių dėl dabartinio projekto prasmingumo. Labai sudėtinga ryžtis tokiam pinigų skyrimui“, - kalbėjo D. Matulionis.
Ieškos ES pinigų?
Pasak jo, būtų kur kas labiau logiška, jei Šeškinės vaiduoklį pakeistų kur kas paprastesnis stadionas. Esą galima galvoti ir apie tokio projekto finansavimą Europos Sąjungos (ES) lėšomis, tačiau ne anksčiau kaip 2014 m.
„Jei tas projektas būtų gerokai sumažintas savo apimtimis, tada jį galbūt būtų galima svarstyti. Galbūt orientuojantis į 2014-2020 m. ES finansinę perspektyvą. Bandant gauti finansavimą iš ES fondų, kaip buvo padaryta su arenomis krepšiniui. Bet čia dar reikia žymiai didesnio įdirbio“, - svarstė Ministro pirmininko tarnybos vadovas.
A. Zuokas: pakaks ir pusės milijardo
Vilniaus meras A. Zuokas DELFI teigė nepritariantis R. Adomavičiaus idėjai. Esą galutinė stadiono kaina galėtų siekti net iki milijardo litų, o tai valstybei per brangu.
„Viešo ir privataus sektoriaus partnerystė šiuo atveju tik pabrangintų projektą. Čia nėra viešos ir privačios partnerystės objektas. Už 40 milijonų per metus, mes visą Vilniaus ir Lietuvos sportą „nusausintume“ eilei metų į priekį“, - aiškino meras.
Tačiau šiek tiek kuklesnį stadioną, anot mero, pastatyti galima išsitenkant pusės milijardo litų rėmuose.
„Norint pabaigti stadioną tokį, koks jis dabar yra, dar reikia apie 350 mln. litų. Apie 70 mln. litų dar turėtų būti papildomai investuota į inžinerinę susisiekimo infrastruktūrą: automobilių statymą, privažiavimą ir panašiai. Bendroje sumoje tai yra 420 mln. litų.
Mes radome galimybę sutaupyti apie 60 milijonų, atsisakant kai kurių sprendimų, kai kurių patalpų, kurios šiuo metu yra nereikalingos. Bet kuriuo atveju, reikia 350 mln. litų – tai gryni kaštai, - skaičiavo A. Zuokas. – Daugiau projektą tobulinti neįmanoma. Buvo nagrinėti visi variantai – ir dalinė statyba, ir stadiono perstatymas. Bet tai nesprendžia problemos – pastačius stadioną nelabai būtų jo naudotojų.
Jeigu jau girdime, kad Vyriausybė norėtų finansuoti šitą stadioną, miestas mielu noru jį perduotų, padėtų kuo gali, kad Vyriausybė skirtų tuos 450 milijonų ir pabaigtų.“
Kaip ir R. Adomavičius, A. Zuokas įsitikinęs, kad statybos ant trečius metus dūlančių stadiono griaučių dar yra įmanomos.
Griaučių likimo dar nesvarstė
Vyriausybė kol kas nesvarstė, ką daryti su vis labiau dūlančiu stadiono karkasu. „Anksčiau ar vėliau svarstysime. Bet racionaliausia būtų sumažinti ambicijas, padaryti normalų stadioną be tų visų multifunkcinių dalykų, kurie dabar yra projekte, pasistengti gauti finansavimą iš ES lėšų ir nenaudoti viešojo bei privataus sektoriaus partnerystės modelio. Anksčiau kaip 2014 m. mes to padaryti negalime“, - sakė ministro pirmininko kancleris D. Matulionis.
Vyriausybei R. Adomavičiaus pateiktoje vizijoje teigiama, esą pabaigus grandiozines statybas privačių lėšų pagrindu, stadione per metus apsilankytų apie 800 tūkst. žmonių, o pabaigtos amžiaus statybos valstybei generuotų dideles pajamas.
Nacionalinio stadiono statybos strigo ne kartą, tačiau galutinai sustojo 2008 m., kuomet įstrigo projekto finansavimas. Atlikus stadiono statybų auditą, Valstybės kontrolės specialistams kilo įtarimų dėl panaudotų 60,5 mln. litų. Daugeliui išleistų sumų nebuvo pateikta išlaidas pagrindžiančių dokumentų.
2009 metų lapkritį Aukščiausiasis teismas paskelbė, jog sutartis stadiono statybų sutartis, kuria grandiozinį projektą pavesta įvykdyti bendrovei „Veikmė“, pasirašyta neteisėtai ir yra niekinė. Nors ne sykį kalbėta apie būtinybę užkonservuoti statybas, šie darbai taip ir neprasidėjo.
