Pirma diena
Daugeliui FC „Barcelona“ klubas – tai šių dienų futbolo etalonas. Vieni žavisi komandos neįtikėtinu žaidimu, futbolininkus lygina su ateiviais iš kitos planetos, kiti nekenčia klubo, nes jos dominavimas pasaulyje jau užkniso juodai. Tačiau nėra futbolo gerbėjų, kurie nežinotų „Barsos“.
Į katalonų klubo žaidimą krypsta ne tik sirgalių, bet, žinoma, ir trenerių žvilgsniai ir dėmesys. Jie analizuoja, vertina, mokosi, žavisi šios ekipos žaidimu. Daugelis futbolo strategų norėtų pasisemti žinių iš šio klubo akademijos ar bent jau pamatyti FC „Barselonos“ „virtuvę“ iš arti. Tokią progą turi FK „Ekrano“ trenerių kolektyvas, o pirmasis į kelių dienų stažuotę garsiajame klube išvyko Valdas Dambrauskas. Pristatome jo įspūdžius.
„Be jokių abejonių, FC „Barcelona“ šiuo metu yra geriausias klubas pasaulyje. Ko gero, netgi daugiau. Daug kas „Barsai“ atiduoda ir geriausios komandos per visą istoriją vardą.
Kaip ir kitos geriausios komandos futbolo istorijoje (Vengrijos rinktinė 1950-aisiais, Brazilija 1970-ųjų pasaulio čempionate, bei Olandija 1974-aisiais), „Barcelona“ keičia futbolo taktinį supratimą bei estetinį etaloną. Įdomiausia tai, kad ji tai daro su žaidėjais, kurie beveik visi užaugo vietinėje akademijoje. Tuo metu kiti klubai investuoja milžiniškas sumas tam, kad sugautų sėkmę.
Glazgo „Celtic“ 1967-aisiais metais tapo pirmąją britų komanda, laimėjusia Europos taurę, o visi žaidėjai buvo gimę 35 kilometrų spinduliu nuo „Celtic“ stadiono. Nežinau, ar kada nors įmanoma pakartoti šį rekordą, bet FC „Barcelona“ šiame globalizacijos amžiuje priartėja prie to taip arti, kaip tik įmanoma - aštuoni žaidėjai, laimėję Europos taurę 2011-aisiais metais „Wemblio“ stadione, yra garsiosios FC „Barcelona“ akademijos auklėtiniai.
Atsiradusi galimybė stažuotis FC „Barcelona“ atrodo kaip religinio fanatiko apsilankymas pačioje svarbiausioje šventovėje, kurioje suprantamos svarbiausios gyvenimo ir tikėjimo tiesos. Porą mėnesių trunkantis susirašinėjimas, datų derinimas, atrodė, niekada nesibaigs... Pagaliau ateina išsvajota diena.
Stažuotė prasideda nuo susitikimo su FC „Barcelona“ institucinių santykių direktoriumi Perre Gratacos Boix. Perre - ilgaamžis FC „Barcelona“ fanas, pats sužaidęs kelerias rungtynes už „Barsą“, buvęs „Barcelona“ B komandos kapitonas, dar atstovavo Valjadolido „Real“ ir „Osasuna“ klubams. Baigęs karjerą treniravo keletą mažesnių klubų bei „Barcelona“ B komandą ir Katalonijos rinktinę.
Su juo aptariame stažuotės programą. Perre pasiruošęs. Gaunu aplanką, kuriame smulkiai išdėstyta, kada ir kur turime būti. Savaitgalį įvairių amžiaus grupių FC „Barcelona“ akademijos, B komandos, bei FC „Barcelona“ U-19 komandų rungtynių maratonas. Nuo pirmadienio vyks prezentacijos įvairiomis temomis, kurias ves FC „Barcelona“ dirbantis personalas - tas pats Perre Gratacos Boix, talentų paieškos direktorius Albert Valentin, techninio skyriaus direktorius Raul Pelaez, vartininkų vyriausias treneris Ricard Segarra ir kiti. Po rytinių paskaitų laukia akademijos komandų, bei „Barcelona“ B treniruočių stebėjimas bei analizė.
Be abejo, svarbiausias klausimas - kada treniruojasi pagrindinė komanda. Prieš rungtynes patekti į treniruotę neįmanoma. Niekam. Tuo įsitikinti tenka pačiam atvykus į Joan Gamper treniruočių centrą, kuriame įsikūrusi klubo treniruočių bazė. Ji simboliškai pavadinta šveicarų futbolo pionieriaus, įkūrusio FC „Barceloną“, Jeano Gampero vardu. Devyniose treniruočių aikštėse (keturios žolės ir penkios sintetinės dangos) treniruojasi visos FC „Barcelona“ komandos, pradedant U-8 ir baigiant pirmąja. Šiai skirtos dvi aikštės, pažymėtos pirmu ir antru numeriais, aptvertos aklina aukšta tvora, o prie vartų du apsaugos darbuotojai. Perre pažada padaryti viską, kas įmanoma, kad tie vartai kažkiek prasivertų, nors jo valdžia nėra beribė. Viską, kas susiję su pirmąją komanda, kontroliuoja vyriausiasis treneris.
Pirmoji komanda, aišku, įdomu, bet nė kiek ne mažiau aktualu pamatyti ir sužinoti kaip „gaminami“ tokie žaidėjai, kurie rungtyniauja pirmoje komandoje. Čia jokių kliūčių nėra. Treniruotę pradeda U-17 komanda, jai baigus dviejose aikštėse po pusę aikštės pasidalina dar keturios amžiaus grupės - U-8, U-10, U-12 ir U-14. Vyksta rimtas darbas, juda žaidėjai, instrukcijas dalina treneriai.
Kiekvienai komandai vadovauja dviese - vyr. treneris ir jo asistentas. Perre paaiškina: vyr. treneris į darbą atvažiuoja 10 ryte ir išeina po vakarinės treniruotės, visas laikas tarp treniruočių ir prieš jas išnaudojamas planavimui, analizavimui, individualiam žaidėjų vertinimui. U-12 ir vyresnės komandos rungtyniauja 11 prieš 11 lygose, o jaunesnės - žaidžiant 7 prieš 7 lygose. Tie treneriai, kurie dirba su jaunaisiais futbolininkais ir žaidžia 7 prieš 7, klube dirba pusę etato ir bazėje pasirodo po pietų. Beveik visi dirba dar kokį nors papildomą darbą.
Įdėmiai stebiu treniruotes, žaidėjų, trenerių darbą. Esu stebėjęs tai ne vienoje Anglijos akademijoje, todėl yra su kuo palyginti. Vaikai - kaip ir visame pasaulyje: aktyvūs, judrūs, azartiški, nuolat besivaržantys vienas su kitu. Tai pagrindiniai vaiko prigimtiniai poreikiai, kurie FC „Barcelona“ akademijoje ne slopinami, bet skatinami. Taip, jie gabūs, talentingi, bet abejoju, ar talentingesni už bendraamžius, kurie treniruojasi kituose pripažintuose futbolo klubuose. Greičiausiai jie juos pralenkia vėliau, po kelerių metų kasdieninių treniruočių. Kas gi padaro juos išskirtiniais?
Visų pirma į akis krenta tai, kad visos komandos atlieka beveik tuos pačius pratimus ir treniruočių žaidimus. Perre gudriai šypsodamasis paaiškina, kad absoliučiai visoms komandoms nuo U-8 iki pirmosios komandos kai kurie pratimai visiškai nesikeičia ir yra atliekami kiekvieną treniruotę. Už šios idėjos slypinti mintis yra ta, kad žaidėjas, patekęs į pirmąją komandą, tiksliai žinos, ko iš jo norima. Tolimesnė treniruotės eiga tai tik patvirtina.
Akivaizdu, kad akademijos komandos dirba pagal tą pačią programą. Perre paaiškina, kad už programos sudarymą ir vykdymą yra atsakingas techninio skyriaus direktorius. Jis, planuodamas programą bei vertindamas individualų žaidėjų progresą, reguliariai susitinka su treneriais.
FC „Barcelona“ akademijos darbo principai yra sistema, kuri gali būti interpretuota kaip kryptis, kuria klubas eina. Treniruojamasi taip, kaip žaidžiama. Totalinio futbolo išradėjas olandas Rinus Michelsas, kuris, beje, treniravo ir FC „Barceloną“, buvo pirmasis išvystęs idėją, kad treniruotėse žaidėjai turi imituoti, tai kas vyksta rungtynių metu. Jis futbolą suskirstė į fazes aiškindamas, kad tai nėra žaidimas 11 prieš 11, bet daug mažesnių žaidimų: 4 prieš 3, 5 prieš 3, 3 prieš 2 skirtingose aikštės vietose. Aikštėje matau būtent tai. Nuolatinis varžymasis stengiantis išlaikyti kamuolį, nenutrūkstamas perėjimas iš gynybos į ataką ir iš atakos į gynybą. Treneriai visa tai tik lydi akimis, beveik nesikišdami į patį procesą. Žaidimas priklauso žaidėjams, o ne treneriui.
Taip negalėdamas atitraukti akių prastoviu visas tris valandas. Paliekant treniruočių bazę, laukia dar vienas siurprizas. Perre mosteli galva praeinant pro baltą „Audi Q3“ - tai Josepo Guardiolos automobilis. Atsisuku pažiūrėti, o laiptais iš savo biuro leidžiasi pats jo didenybė vyriausiasis FC „Barcelona“ treneris. Sėda į mašiną ir palieka treniruočių bazę. Gausybė gerbėjų, kurie nuolatos budi prie bazės vartų, tikrąja to žodžio prasme puola po mašinos ratais, J. Guardiola sustoja, palieka pora autografų ir padedamas saugos darbuotojų nuvažiuoja ruoštis rytdienos rungtynėms.
Ką gi, ruošiuosi ir aš... Minčių ir idėjų daug. Kitą dieną nuo pat 10 valandos ryto rungtyniauja visos akademijos komandos, o vakaro kulminacija – FC „Barcelona“ B rungtynėmis. Reikia pailsėti, nes laukia 12 valandų futbolo maratonas...“
Antra diena
„Joan Gamper“ futbolo centre šeštadieniais ir sekmadieniais verda gyvenimas. Savaitgalio rungtynių čia žaisti renkasi dauguma iš 14-s FC „Barcelona“ akademijos komandų. Šalia esanti gatvė tiesiog užkimšta jaunųjų futbolininkų palaikyti atvykusių tėvų automobilių. Prie kiekvienos futbolo aikštės sudarytos sirgalių zonos, kuriose jie aktyviai palaiko savo jaunąsias atžalas. Ypač stengiasi svečių komandos gerbėjai, jie šios kelionės laukė visą sezoną, o įveikti FC „Barceloną“, kad ir U-8 komandą, yra garbė ir svajonė.
Vienas rungtynes keičia kitos, mušami įvarčiai, savo komandas gelbėja vartininkai, nurodymus duoda treneriai. Kaip jau minėjau, iki 12 metų rungtyniaujama 7 prieš 7 (įskaitant vartininkus), truputį mažesniame plote nei per pusę padalinta futbolo aikštė. Rungtynes sudaro keturi kėliniai po 15 minučių. Po pirmojo ir trečiojo daroma dviejų, o po antro - 15 minučių pertrauka. Treneriai šias pauzes išnaudoja duodami patarimus, o per didžiąją pertrauką komandos susirenka rūbinėse. Pabaigus rungtynes lygiai tas pats – rungtynių analizė rūbinėje šventas dalykas. Komandos, kurios kovoja 11 prieš 11, žaidžia pilnų matmenų futbolo aikštėje du kėlinius po 40 minučių.
Kiekvienos rungtynės yra filmuojamos, kartais net trimis kameromis, o po rungtynių pora žaidėjų ir treneris turi pakomentuoti rungtynes „Barca TV“ kanalo žurnalistams. Ir nesvarbu, kad tau ką tik sukako 8-eri metai...
Į akis krenta tai, kad žaidėjų fiziniai duomenys nėra išskirtiniai. Anglijoje atsistojus šalia 14-mečio kartais tenka užversti galvą ir nuoširdžiai suabejoti jo amžiumi bei galvoti, ką jie valgo. FC „Barcelona“ akademijoje - atvirkščiai: dauguma žaidėjų atrodo dvejais metais jaunesni. Taip bemąstant ir stebint U-15 rungtynes pats mažiausias „Barcos“ žaidėjas aikštėje pelno įvartį. Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog beveik visą darbą atliko juodaodis puolėjas, vėliau pats pelnysiantis porą įvarčiu, o „mažylis“ tik atsidūrė reikiamu momentu reikiamoje vietoje. Bet ar tai nėra žaidėjo meistriškumo įrodymas - laiku atsidurti ten, kur labiausiai reikia ir padaryti tai, ko tuo metu labiausiai reikia komandai?
„Barsos“ filosofijoje ūgis ir svoris nėra svarbu. Svarbiausia - ką tu sugebi ir kaip mąstai aikštėje, todėl čia vienodas galimybes turi ir maži, ir dideli.
Kaip ir išvakarės treniruotėse, net jei nežinotum, kad čia žaidžia „Barca“, tai išduotų žaidimo stilius. Neįtikėtina kantrybė kontroliuojant kamuolį. Priešininkų komandos taip pat moka žaisti ir neretai jų komandose yra geriausias žaidėjas aikštėje, bet „Barsos“ mašina traiško visus. Kamuolys greitai juda nuo vieno žaidėjo prie kito ir beveik visą laiką suranda žaidėją, vilkintį granatinę mėlyną aprangą. O futbolininkai pailsėti kamuoliui neleidžia, visą laiką jį perduoda vienas kitam. Tol, kol priešininkas nebespėja ir atsiradusi erdvė, išnaudojama smūgiui į vartus. Akivaizdu, kad tai ne tik technika ar fizinis paruošimas. Žaidėjai supranta futbolą ir jo principus.
Kiekviename taktikos vadovėlyje yra parašyta, kad pagrindinis atakos principas yra erdvės sukūrimas. Kitaip tariant, perėmusi kamuolį komanda turi išsiplėsti. Tuose pačiuose vadovėliuose aiškinama, kad vienoje aikštės pusėje atlikus perdavimus sukuriama laisva erdvė kitoje, tada kamuolys pervedamas ten. Čia net aštuonmečiai tai atlieka automatiškai.
Italų žurnalistas Gabriele Marcotti ir buvęs žaidėjas Gianluca Vialli savo knygoje „Itališkas darbas“, lygindami itališko ir angliško futbolo skirtumus, iškėlė įdomią teoriją. Pasak jų, italų gynybinis futbolas „catenaccio“ atspindi nacionalinį italų charakterį - minimalios priemonėmis gauti maksimalią naudą. Autorių nuomone, italai tingi, bet yra kantri tauta, kuri geriau galvos, kur ir kaip bėgti, užsiimti poziciją bei kantriai laukti priešininko klaidos, o atsiradus progai žaibiškai suduoti mirtiną smūgį panaudojant savo technikos sugebėjimus bei kūrybingumą.
Anglai atvirkščiai, yra labai darbšti ir karinga tauta pasaulio istorijoje, tai įrodžiusi industrinės revoliucijos bei kolonizavimo pavyzdžiu. Būtent todėl ir Anglijos futbole vertinami žaidėjai, kurie yra darbštūs kovotojai, o jų techniniai sugebėjimai ir kūrybingumas pasitraukia į antrą planą. FC „Barcelonos“ jaunieji futbolininkai, ko gero, yra perėmę visa tai, kas geriausia iš abiejų šalių - begalinė kantrybė kontroliuojant kamuolį, puikus pozicinis žaidimas bei nuolatinis judėjimas aikštėje, žaibiškas spaudimas priešininkams praradus kamuolį parodo, kodėl „Barsa“ dominuoja pasaulyje.
Pasak Anglijos „Premier“ lygos klubo „Wigan“ vyriausiojo trenerio Roberto Martinezo, ta komanda, kuri padaro daugiau perdavimų, turi daugiau šansų laimėti. Nors pasaulinė praktika nebūtinai tai patvirtina (užtenka prisiminti Graikijos rinktinę Europos čempionate 2004-aisiais metais), „Barsos“ akademija taip pat vadovaujasi šiuo principu. Visą dieną stebint rungtynes pamatai, kad absoliučiai visų amžiaus grupių komandos turėjo kamuolio kontrolės persvarą. „Barsos“ jaunieji futbolininkai paprasčiausiai perdavimais nuslopina priešininko budrumą.
Įdomu paminėti tai, kad visos rungtynės žaidžiamos be perdėtos agresijos, kuri tokia akivaizdi Anglijoje ar net Lietuvoje. Žaidėjai ir treneriai visiškai neapeliuoja į teisėjų sprendimus, nesiginčija vieni su kitais, nėra kvailų pražangų, kuriomis silpnesnis stengiasi bent taip pranokti varžovą. Manau, visi esame girdėję trenerių raginimą: „Jei negali apžaisti, bent jau įspirk priešininkui“. Čia šis skatinimas tikrai liktų nesuprastas, nes visi koncentruojasi į futbolą.
Po rungtynių absoliučiai visi žaidėjai aikštėje draugiškais apsikabinimais ir rankų paspaudimais dėkoja vieni kitiems, teisėjams, treneriams. Abi komandos draugiškai padėkoja ir žiūrovams. Michel Bruyninckx, vienas garsiausių belgų trenerių, jau eilę metų skelbia teoriją, kuri koncentruota į futbolininkų smegenis. Pasak jo, žaidėjai negali būti agresyvūs, nes išsiskiriantys hormonai slopina greitus mąstymo procesus. Nenuostabu, kad FC „Barcelona“ buvo pirmasis klubas, pasiūlęs bendradarbiavimą šiam treneriui.
Išskirtinė futbolo panorama baigiasi „Mini Estadio“, kuriame rungtyniauja FC „Barcelona“ B komanda. Stadionas, talpinantis kiek daugiau nei 15 tūkstančių žiūrovų, buvo pastatytas 1982 metais ir yra vienas geriausių dublerių komandų stadionų pasaulyje. Šiandien tribūnose - apie 3000 ištikimiausių žiūrovų.
Rungtynės - išties gražios. Daug smūgių, kombinacijų, įvarčių. „Barsa“ - savame stiliuje, kantriai cirkuliuoja kamuolį, praradusi presinguoja taip, kad priešininkas net nespėja pagalvoti, ką su juo daryti. Žaidėjų individualus meistriškumas taip pat gniaužia kvapą. Jau pirmąją minutę krenta įvartis į „SD Huesca“ vartus, o 25 min. jaunoji „Barcos“ karta jau pirmauja 3-0... Intriga atsiranda antrame kėlinyje, kai jaunosios žvaigždės prisnūsta „siestai“, jas netikėtai prižadina du po kampinių krentantys įvarčiai. Dar vienas „Barsos“ įvartis vėl viską sustato į vietas.
Futurologai pasaulio ateitį piešia neįsivaizduojamą be intelektualių robotų. Ateityje, pasak mokslininkų, jie taps nepriklausomi nuo žmonių ir bus nepaprastai intelektualūs. Niūriausiuose ateities scenarijuose jie pavergs žmoniją ir privers juos vergauti. Vakare, rungtynių tarp FC „Barcelona“ ir „Villareal“ pertraukos metu rašant šį blogą, pagalvojau, kad visą FC „Barcelona“ struktūrą galima palyginti su tokia intelektualia mašina. Kiekviena jos detalė nepriekaištingai dera su kitomis, sudarydamos vieningą visumą. Ji labai intelektuali, o visas likę futbolo pasaulis lenkiasi jai.