Jis kito Fortūnos šypsnio tikisi sulaukti Londono olimpinių žaidynių trasoje.
Pratęsė kontraktą
Sveikinimų banga jau atslūgo, o ramų poilsį tylioje Kvėdarnoje vėl keičia treniruočių rutina. Netikėtai blykstelėjusios šlovės spindulių sušildytas R. Navardauskas kyla į naujų sensacijų medžioklę.
„Užtektinai prisitinginiavau, reikia pradėti judėti“, – DELFI žvaliai sakė „Garmin-Barracuda“ ekipos atstovas, po „Giro d'Italia“ maratono finišo Milane leidęs sau savaitei užrakinti dviratį garaže.
Vasariška šiluma nelepinantys orai sportininką iš gimtinės veja į Ispaniją, virtusią ne vieno Lietuvos dviratininko antraisiais namais. Tačiau mintimis R. Navardauskas dar dažnai nukeliauja į Italiją, praėjusį mėnesį kelias dienas uoliai linksniavusią sunkiai ištariamą lietuvišką pavardę.
Du etapus rožinius „Giro d'Italia“ lyderio marškinėlius vilkėjęs kvėdarniškis neslepia kurį laiką gyvenęs it sapne. Tiesa, dviračių sporto pasaulyje žaibiškai išgarsėjusio atleto tėvynėje įkyrūs gerbėjai dar nepersekioja.
„Baikite, čia juk ne krepšinis. Mūsų sportas – toli toli, todėl niekas iškilmingo sutikimo man nerengė. Grįžęs tiesiog pasėdėjau su namiškiais, pasikalbėjome, pasipasakojome įspūdžius: tėvai – ką matė per televizorių, aš – ką patyriau būdamas įvykių vietoje“, – prisiminė R. Navardauskas.
Prieš metus profesionalo karjerą pradėjęs Lietuvos grupinių lenktynių čempionas praėjusiame sezone iš karto užsitarnavo patikimo juodadarbio reputaciją, padėjęs savo ekipai laimėti „Tour de France“ maratono komandines lenktynes. Šiemet jau pats lietuvis sulaukė tituluotų komandos draugų sveikinimų ir tradicinių gražuolių bučinių, kai po ketvirto „Giro d'Italia“ etapo iškopė į pirmą lenktynių bendrosios įskaitos vietą.
„Praėjusiame „Tour de France“ pasižymėjau kaip padėjėjas, o dabar sulaukiau asmeninio įvertinimo. Tikrai didelė garbė apsivilkti „Giro d'Italia“ lyderio marškinėlius“, – džiaugėsi sportininkas, pratęsęs sutartį su „Garmin-Barracuda“ iki 2013-ų sezono pabaigos.
Vilioja olimpinė trasa
Triumfas dar saldesnis dėl to, kad stoti į giliausias tradicijas Italijoje turinčio dviratininkų maratono startą R. Navardauskas net neketino, kadangi nesijautė pasiekęs geros sportinės formos po kovą jam atliktos lūžusio raktikaulio operacijos. Tačiau sveikatos problemoms užklupus dar vieną „Garmin-Barracuda“ dviratininką, komandos vadovai atsigręžė į jaunąjį lietuvį.
JAV registruota ekipa nepasigailėjo: R. Navardauskas atsilaikė iki pat „Giro d'Italia“ finišo ir galiausiai šventė „Garmin-Barracuda“ kanadiečio Ryderio Hesjedalio pergalę galutinėje lenktynių įskaitoje. Pats Lietuvos dviratininkas užėmė 138-ą vietą.
– Po pernykščio „Tour de France“ kelias savaites jautėtės visiškai išsunktas, o „Giro d'Italia“ lenktynes dviratininkai vadina dar sunkesniu išbandymu. Kokia šiuo metu jūsų savijauta? – DELFI paklausė R. Navardausko
– Kojų raumenys dar dabar nesupranta, kas darosi (juokiasi – DELFI). Bet iš esmės ta praėjusių metų patirtis veltui nenuėjo: važiuodamas „Giro“ skaičiavau savo jėgas, nes supratau, kad po kiekvieno etapo lauks nauja diena ir naujas startas. Jeigu atsilikdavau nuo lyderių grupės, nebesidraskydavau dėl kokios nors 101-os vietos ir ramiai važiuodavau į finišą. Todėl lenktynėms pasibaigus į labai gilią duobę neįkritau, tačiau tokia duobė man pasitaikė maratono viduryje. Kovą buvau susilaužęs raktikaulį, turėjau iškęsti operaciją, po kurios daugiau nei mėnesį nestartavau varžybose. Prieš „Giro“ dalyvavau tik vieneriose lenktynėse, tad idealiai pasiruošęs tikrai nebuvau.
– Pasiekti „Giro d'Italia“ lenktynių finišo Milane nė neplanavote?
– Apie finišą negalvojau – žinojau, kad nesu pasiruošęs, ir nenorėjau savęs kankinti, nes persidirbus ilsėtis tenka labai ilgai. Ketinau startuoti tik iki 13-o (iš 21-o – DELFI) etapo ir tuomet sustoti. Tačiau teko keisti pirminius planus, kai rožinius marškinėlius apsivilko mūsų komandos lyderis R. Hesjedalis. Turėjau likti lenktynėse ir padėti jam. Nuo persekiotojų jis nebuvo toli atsiplėšęs, todėl kiekvienas pagalbininkas buvo reikalingas. Juk dviračių sporte daugiausiai lemia komandinis darbas.
– Prisiminkite ketvirtą lenktynių etapą, po kurio tapote bendros įskaitos lyderiu. Ar įveikdamas paskutinius trasos metrus suvokėte, kad netrukus apsivilksite rožinius marškinėlius?
– Prieš etapą mūsų komanda analizavo ir trasą, ir konkurentų galimybes. Visi nujautėme, kad, jei nebūsime pirmi, bent jau į geriausių trejetą tikrai pateksime. Prieš finišą vienas mūsų lyderių Alexas Rasmussenas, kuriam buvo planuojama lyderio pozicija, atsiliko, o aš atsilaikiau iki pabaigos. Bet apie tai sužinojau tik vėliau – iš pradžių galvojau, kad rožiniai marškinėliai atiteks Alexui. Buvo sunku patikėti, jog vis dėlto juos gausiu aš – jie man tarsi nukrito iš dangaus. Mąsčiau, kad geriausiu atveju gali pavykti apsivilkti baltus marškinėlius (atitenkančius geriausiam jaunajam iki 25-erių metų amžiaus dviratininkui – DELFI). Man ir to būtų užtekę. Savaime aišku, be galo apsidžiaugiau.
– Kaip peletonas reagavo į jūsų pergalę?
– Kaip supratau, nebuvo nė vieno, kuris iš pavydo būtų linkėjęs man blogo. Visi puikiai suvokė, kad rožinius marškinėlius vilkėsiu tik laikinai, o vėliau turėsiu juos perleisti kam nors iš favoritų. Komandos draugai, įskaitant ir amerikietį Taylorą Phinney, iš kurio paveržiau lyderio poziciją, labai džiaugėsi ir palaikė mane. Jaučiausi išskirtinis.
– Galbūt komandos vadovai skyrė premiją?
– Turite galvoje piniginę premiją? Ne... (juokiasi – DELFI). Turbūt po sezono prisimins „Giro“ ir papildomai padėkos. O šiaip tie marškinėliai man ir taip užtektinai padėjo. Kaip? Italai pradėjo atpažinti. Trasoje važiuoju vilkėdamas Lietuvos čempiono marškinėlius su trispalve, labai panašius į pasaulio čempiono aprangą, todėl anksčiau mane painiodavo su Marku Cavendishu (planetos čempionai vilki marškinėlius su penkių spalvų juostomis – DELFI). Dabar jau esu labiau žinomas, žmonės, nors ir sunkiai, bet išmoksta tarti mano pavardę.
– Važiuoti vilkint rožinius marškinėlius ir nuolat sekant televizijos kameroms sunkiau?
– Dėmesio dozę buvau gavęs jau pernai per „Tour de France“ lenktynes, todėl tai man nebuvo visiška naujiena. Negaliu pasakyti, kad kameros mane blaškė, bet nelabai malonu, kai net ir smarkiai atsilikęs nuo pirmaujančios grupės esi nuolat filmuojamas. Rožiniai marškinėliai turi ir savų privalumų, ir trūkumų.
– Į komandos sudėtį „Giro d'Italia“ lenktynėms patekote nelauktai. Galbūt taip pat netikėtai birželio pabaigoje atsidursite ir „Tour de France“ maratono starto sąrašuose?
– Bent jau aš to nenorėčiau. Elito dviratininkai gali ištverti dvejas lenktynes iš eilės, o aš tam esu per jaunas – man dar reikia priprasti prie tokių didelių krūvių. Kaip ir sakiau, mokausi, kaip paskirstyti jėgas, bet kol kas geriau tegu važiuoja tie, kas turi daugiau patirties.
– Londono olimpinės žaidynės įtrauktos į jūsų šios vasaros planus?
– Pirmiausia reikia į jas patekti. Viskas priklausys nuo federacijos ir rinktinės trenerio sprendimo, o tam, kad jis būtų palankus, reikia gerai pasirodyti birželio pabaigoje vyksiančiame Lietuvos čempionate. Man pačiam būtų labai malonu dalyvauti olimpiadoje.
– Olimpinė trasa nebus labai sudėtinga – kokius tikslus joje būtų realu kelti lietuviams?
– Trasoje tikrai nebus didelių kalnų. Turėsime dvi vietas grupinėse lenktynėse, todėl būtų tikslinga į olimpiadą vežti vieną sprinterį ir vieną padėjėją. Manau, kad Aidis Kruopis pasižymi visomis reikiamomis savybėmis, kad būtų tarp favoritų, o aš, jei vykčiau į Londoną, turėčiau jam talkinti. Kad ir maža mūsų šalis, bet keletą pajėgių sportininkų turime, todėl reikia tikėtis, kad Londone pasirodysime sėkmingai.
– Profesionalu tapote tik prieš kiek daugiau nei metus, o jau spėjote pasižymėti elitinėse lenktynėse. Ko iš jūsų būtų galima laukti po, tarkime, dešimties metų, kai būsite savo karjeros zenite?
– Tikrai neįsivaizduoju... Man atrodo, kad kiekvieną kartą man vis pasiseka. Pavyzdžiui, komandų lenktynės: neaišku, ar aš tempiu komandą, ar ji mane. Jaučiu, kad man tiesiog sekasi.
– Prestižinės daugiadienės lenktynės neatsiejamos nuo kalnų, kuriuose jums kol kas sunku prilygti dviračių sporto žvaigždėms. Kaip manote, ar ateityje galėsite siekti pergalių ir kalnų etapuose?
– Kalnams reikia specialiai labai daug ruoštis, o aš tam nelabai tinku. Mano specializacija – lygumų trasos.
