Paminėtas ir Lietuvoje vyksiantis čempionatas
Ketvirtadienį pristatyta kolekcija susideda iš penkių medalių. Keturi jų dedikuoti Lietuvos vyrų rinktinės triumfams 1937, 1939 ir 2003 metų pirmenybėse bei moterų nacionalinės komandos pergalei 1997 metų čempionate.
Kiekvieno medalio averse pavaizduoti stilizuoti žaidėjų judesiai ir įamžinti nugalėtojų ekipos narių vardai. Medalių reverse – stilizuotas čempionato trofėjus ir miesto, kuriame vyko pirmenybės, fragmentai.
Penktas medalis skirtas šiemet Lietuvoje vyksiančiam Europos vyrų krepšinio čempionatui. Jo averse vaizduojamas krepšinio kamuolys bei žaidėjų rankos, o reverse – Lietuvos miestų, kuriuose bus surengtas turnyras, herbai.
16,8 g (15,5 g – grynas sidabras) sveriančius medalius kūrė dailininkai Rūta Ona Čigriejūtė ir Giedrius Paulauskis. 5 tūkst. vienetų tiražu išleistus medalius Lietuvos monetų kalykla siūlys įsigyti už 83 litus.
Vaizdajuostes žiūrės senatvėje
„Laikant šį medalį rankoje apima keistas jausmas: esu pripratęs prie aukso, – šyptelėjo prieš metus karjerą krepšinio aikštėje baigęs 37-erių buvęs puolėjas. – Jei iškovosime daugiau pergalių, gal ateityje ir medaliai bus auksiniai“.
– Kuris medalis gražesnis – tikras auksinis, kurį gavote Europos pirmenybėse, ar šis? – paklausėme S. Štombergo
– Viskas gražu, kas blizga (juokiasi – DELFI). Šis medalis – tikrai gražus. Malonu, kad istorija prisimenama.
– Kokie prisiminimai apie pergalingą čempionatą iškyla žvelgiant į šį medalį?
– Nedažnai tenka jį prisiminti, bet kartais tam pasitaiko tokių progų, kaip ši. Sugrįžti į praeitį ir supranti, kaip greitai laikas bėga – juk jau greitai mūsų pasiekimui sukaks dešimt metų.
– Kiek kartų esate peržiūrėjęs 2003 metų pirmenybių finalo vaizdo įrašą?
– Vasarą pažiūrėdavau įspūdingiausių rungtynių pakartojimus, kuriuos rodė televizija. Turiu daug vaizdajuosčių, bet jų dar neteko žiūrėti. Galbūt dar neatėjo toks amžius – kai vaikai paaugs, kai bus anūkų, tada ir bus kam parodyti.
– Kokia buvo ta auksinė 2003-ių komanda?
– Malonu buvo žaisti su krepšininkais, su kuriais nuo vaikystės kartu augome, kartu pradėjome karjeras. Į rinktinę važiuodavome kaip į šeimą. Su klubu to nepalyginsi – žaisdavome ne už pinigus, o tik už Lietuvą. Džiaugiuosi, kad tuomet buvo suburta gera komanda, atmosfera buvo puiki, ir demonstravome įspūdingą žaidimą. Kai žiūriu į dabartinę mūsų rinktinę, visada tikiuosi, kad ji taip pat susiklijuos ir sužais taip pat gerai. To turbūt tikisi kiekvienas lietuvis, ir aš – ne išimtis.
– Šiemet pradėjote dirbti Kauno „Žalgirio-Sabonio mokyklos“ ekipos trenerių štabe. Kuri veikla kainuoja daugiau nervų – krepšininko ar trenerio?
– Kaip žaidėjas išsikraudavau aikštėje ir ramia galva eidavau ilsėtis. Dabar galvą labiau skauda, reikia viską apgalvoti, paruošti. Norėdamas būti geru krepšininku, turi išlieti daug prakaito, lygiai tokia pati taisyklė galioja ir būnant treneriu.
– Esate patenkintas pirmaisiais naujos karjeros mėnesiais?
– Taip. Nenutolau nuo krepšinio, dirbu tai, apie ką geriausiai išmanau. Šis darbas man patinka. Stengiuosi perduoti jaunesniems, ką pats patyriau ir ko išmokau. Tikrai reikia daug ką parodyti, ir tai nepadaroma per metus ar dvejus. Darbo yra daug, ir dar ilgai turėsiu ką veikti.
– Kiek toli norėtumėte eiti trenerio keliu?
– Bus matyti, kur tas kelias nuves – to planuoti neįmanoma. Suaugusiųjų komanda? Tai dar laukia ateityje, nes pradėti reikia nuo žemiausio laiptelio. O vėliau kiekvienas stengiasi lipti kuo aukščiau.
