Trečiadienį trenkusią žinią apie permainas Vilniaus „Lietuvos ryto“ trenerių štabe šalies krepšinio bendruomenė sutiko atsargiai.
Darių Maskoliūną prie dreifuojančio komandos laivo vairalazdės pakeitęs vokietis – neabejotinai labiau patyręs ir suvalgęs ne vieną pūdą krepšinio druskos.
Tačiau per ilgą savo karjerą, nuspalvintą 2005 metų Europos čempionate su Vokietijos rinktine iškovotu sidabru, D. Bauermannas elitinių Europos klubų netreniravo, o didžiausias pergales jam atnešė gyva Vokietijos krepšinio legenda Dirkas Nowitzkis.
Tokio talento atvykęs į Vilnių savo komandoje treneris neturės, tačiau treniruotėse naujiesiems jo auklėtiniams apie D. Nowitzkis dar gali tekti išgirsti.
„Mūsų jauni žaidėjai turėtų pasimokyti iš Dirko vieno dalyko. Kai baigiasi treniruotė, nereikia iškart traukti namo. Dirkas to niekada nedarydavo“, – pažymėjo D. Bauermannas.
Lietuvos žiniasklaidai vokietis prisistatė iškart po ketvirtadienio rytinės treniruotės. Jai pasibaigus visi žaidėjai išsibėgiojo nesulaukę, kol naujas treneris baigs dalinti interviu, todėl panašu, kad D. Bauermanno laukia ne vienas rimtas pokalbis su komandos atstovais.
Pirma trenerio pažintis su krepšininkais įvyko dar trečiadienį vakare, pirmą treniruotę buvęs Vokietijos rinktinės strategas skyrė daugiausia bendravimui su žaidėjais.
„Žinoma, peržiūrėjau labai daug vilniečių rungtynių vaizdo įrašų, bet tai ne tas pats, kaip asmeniškai dalyvauti įvykiuose. Norėjau įsijausti į situaciją, pasikalbėti su žaidėjais“, – pasakojo D. Bauermannas.
Tuo tarpu ketvirtadienio pratybos jau buvo skirtos gynybos, kurią ypač akcentuoja vokietis, šlifavimui.
Sezono pradžioje iš Miuncheno „Bayern“ klubo atleistas specialistas teigė pasiilgęs darbo, todėl į jį kibsiantis be jokio delsimo. Sausį jis tapo ir Lenkijos rinktinės vyriausiuoju treneriu, tačiau pabrėžė kol kas galvojantis tik apie tai, kaip bent iš dalies išgelbėti nesėkmėmis nužymėtą „Lietuvos ryto“ sezoną.
„Šis klubas turi neįtikėtiną istoriją ir tradicijas. Negaliu apsakyti, kaip didžiuojuosi tapęs „Lietuvos ryto“ vyriausiuoju treneriu. Taip pat norėčiau, kad fanai grįžtų į areną ir mus palaikytų, nes žinau, jog Lietuvoje jų svarba yra ypatinga. Kai 2011 metais žaidėme Europos čempionato rungtynes su lietuviais čia, Vilniuje, ir visa arena kartu giedojo Lietuvos himną, man per odą pradėjo bėgioti šiurpuliukai. Reginys buvo tiesiog neįtikėtinas. Tikiuosi, kad tokio palaikymo sulauksime ir mes“, – kalbėjo naujas „Lietuvos ryto“ strategas.
– Kokį postūmį galite suteikti komandai prisidėjęs prie jos tokiu vėlyvu sezono metu? – paklausėme D. Bauermanno
– Jūs teisus, kad laiko iki sezono pabaigos liko mažai. Bet esu pasiruošęs sunkiai dirbti kiekvieną mielą dieną, per kiekvieną treniruotę. Bandysime tapti viena iš geriausiai besiginančių komandų Europoje. Jeigu mums tai pavyktų, reikalai pasitaisytų, nes potencialo puolime ši ekipa turi daugiau nei pakankamai. Reikia tik žaisti su aistra ir nepalaužiama valia bei stropiai gintis.
– Agresyvi ir intensyvi gynyba labai ilgai buvo pagrindinis „Lietuvos ryto“ koziris, bet dviems ankstesniems treneriams – Aleksandrui Džikičiui ir D. Maskoliūnui – sukurti kažko panašaus nesisekė. Kaip manote, kodėl?
– Mums, treneriams, dirbti darosi vis sunkiau, nes kiekviena žaidėjų karta vis mažiau galvoja apie gynybą. Jaunimas nori pulti, pelnyti taškų, bet jie turi suprasti, kad svarbiausiu tikslu turi būti pergalė. Norint ją pasiekti, reikia žaisti vieningai ir gerai gintis. Manau, kad priversti žaidėjus taip mąstyti darosi vis sudėtingiau, bet aš bandysiu to pasiekti.
– Kuri užduotis jums atrodytų sunkesnė: užbaigti šį sezoną triumfu Lietuvos krepšinio lygoje ar rugsėjį laimėti Europos čempionatą su Lenkijos rinktine?
– (juokiasi – DELFI) Nenorėčiau lyginti šių dalykų, nes dabar galvoju tik apie klubo reikalus. Žinoma, mūsų tikslas yra laimėti nacionalines pirmenybes. Jei mums tai pavyktų, būtų nuostabu. Tačiau taip toli į priekį dar nežiūrėkime, kol kas svarbiausia kas dieną tobulėti.
– Esate jau trečias treneris, šį sezoną stojęs prie „Lietuvos ryto“ vairo. Kaip ilgai tikitės dirbti Lietuvoje?
– Viliuosi dirbti iki mirties (šypsosi – DELFI). O tai turbūt rytoj nenutiks. Visada galvojau, kad tęstinumas yra geras dalykas tiek kalbant apie trenerius, tiek apie žaidėjus. Vokietijos rinktinę treniravau aštuonerius metus, Lėverkuzeno „Bayer“ klubą – devynerius, Bambergo „Brose Basket“ – irgi panašų laikotarpį. Svarbu pasiekti ilgalaikę sėkmę.
– Norėtumėte likti „Lietuvos ryte“, net jei kitą sezoną klubas nežaistų Eurolygoje?
– Žinoma. Mūsų tikslas – žaisti Eurolygoje, bet Europos taurė taip pat yra aukšto lygio turnyras, kurį „Lietuvos rytas“ yra dukart laimėjęs. Aišku, Eurolyga – tai lyg Kalėdos, visada jos lauki ir nori žaisti tik joje.
– Vienu metu treniruoti „Lietuvos rytą“ ir Lenkijos rinktinę nebus per sudėtinga?
– Na, kaip žinote, daugelis geriausių Europos trenerių taip daro. Šešis mėnesius sėdėjau be darbo, todėl dabar labiausiai noriu griebtis užsiėmimo, kurį labiausiai mėgstu – tai yra, treniruoti.
– Jūsų negąsdina pranešimai apie prastą Lietuvos klubų finansinę padėtį?
– Ne. Labai pasitikiu klubo prezidentu (Gedvydu Vainausku – DELFI), manau, neišsprendžiamų problemų dėl finansų neiškils. Laikai dabar sunkūs visoje Europoje, ne tik Lietuvoje. Galiu tik džiaugtis, kad nedirbu, pavyzdžiui, Kipre (juokiasi – DELFI).
– Pamėginkite įsivaizduoti, kuo skiriasi trenerio darbas Vokietijoje ir Lietuvoje.
– Esu ne kartą žaidęs prieš jūsų šalies komandas. Mano pagarba Lietuvai ir jos krepšiniui yra pati didžiausia. 3 mln. gyventojų turinti šalis užaugino dešimt kartų daugiau NBA ir Eurolygos elito žaidėjų nei Vokietija ir 85 mln. jos gyventojų. Manau, tai nuostabu. Vokietijoje mes Lietuvą vadiname pasaulio krepšinio sostine, nes niekas su turimais resursais nėra pasiekęs daugiau nei lietuviai. Tai – fenomenalu.
Kita vertus, krepšinis yra krepšinis kad ir kur jį bežaistumei. Nemanau, kad yra didelis skirtumas, kuriame krašte dirbti. Esminiai elementai vis tiek išlieka tie patys.
– Per savo karjerą nesate treniravęs elitinių Europos klubų. Jūsų nuomone, kodėl?
– Žinote, Eurolygoje dirbau devynis sezonus – septynis su Lėverkuzeno ir du su Bambergo komandomis. Nemanau, kad yra daug trenerių, kurie būtų treniravę Eurolygos ekipas taip ilgai. Be to, dirbau keturiuose ar penkiuose Europos čempionatuose, olimpinėse žaidynėse, trejose planetos pirmenybėse. Manau, patirties man daugiau nei užtenka.
– Kaip nutiko, kad kovo mėnesį neturėjote darbovietės?
– Priežastis ta, kad nenorėjau skubėti, laukiau tinkamos situacijos. Pasiūlymų buvo ir anksčiau, bet jaučiau, kad jie nėra tie, kurių laukiu. Galimybė dirbti su puikia komanda Lietuvoje yra būtent tai, ko tikėjausi.
– Vokietijos spaudoje rašyta, kad iš „Bayern“ klubo buvote atleistas dėl to, kad komandai trūko disciplinos. Tai tiesa?
– Ne. Tokiose situacijose tiesiog reikia kažką pasakyti, nurodyti bet kokią priežastį. Bet su realybe tai neturėjo nieko bendro. Tikroji problema buvo asmeninio pobūdžio, vyko kova dėl įtakos su klubo direktoriumi ir prezidentu. Jie nusprendė mane atleisti, bet su disciplina ar komandos sportine forma tai niekaip nesusiję.
– Jūsų vadovaujamos komandos prieš Lietuvos rinktinę arba klubus žaidė daugiau nei dešimt kartų, o laimėti pavyko tik vieną mačą (2006 metais Eurolygoje „Brose Baskets“ nugalėjo tą patį „Lietuvos rytą“). Lietuviai jums neša nesėkmes?
– Ne. Tiesiog jie geriau žaisdavo. Su sėkme tai visai nesusiję. Tiesą sakant, ja aš išvis netikiu. Manau, kad viską lemia tik sunkus darbas.
– Pats geriausias žaidėjas, kokį tik esate treniravęs, be abejo buvo Dirkas Nowitzkis. Kaip apibūdintumėte jo įtaką jūsų paties karjerai?
– Treneriams visada naudinga savo komandoje turėti tokių žaidėjų, nes dėl jų ir treneris būna geriau vertinamas. Tačiau treniruoti reikia ir juos, nes vienas vaikinas negali laimėti rungtynių, negali pelnyti Europos čempionato sidabro medalio, ką mes padarėme 2005 metais. Tai galima pasiekti tik komandos pastangomis.
Treniruoti Dirką buvo iššūkis ir nuostabi patirtis. Jis yra nuostabi asmenybė, puikiausia iš visų, su kuriomis buvau susidūręs. Neįtikėtina, kaip sunkiai jis dirba. Mūsų jauni žaidėjai turėtų pasimokyti iš jo vieno dalyko. Kai baigiasi treniruotė, nereikia iškart traukti namo. Dirkas to niekada nedarydavo. Po pratybų jis visada likdavo salėje dar bent valandą ir atlikdavo begalę metimų, laisvą dieną niekieno neverčiamas taip pat eidavo į aikštę. Svarbiausi dalykai, kuriuos Dirkas davė komandai, buvo begalinis noras laimėti kiekvieną mačą ir darbo etika.
– Esate tikras, kad D. Nowitzkis į Vokietijos rinktinę tikrai daugiau nebegrįš?
– Niekada negali žinoti. Aš galimybės, kad jis dar apsivilks rinktinės aprangą, neatmesčiau. Bet veikiausiai ji nėra didelė.
D.Bauermanno karjera:
1989-1998 m. Lėverkuzeno „Bayer“ (Vokietija)
1998-1999 m. Ostandės „Sunair“ (Belgija)
1999-2000 m. Patraso „Apollon“ (Graikija, antroji lyga)
2000-2001 m. Hageno „Brandt“ (Vokietija)
2001 m. Atėnų „Dafni“ (Graikija, keturi mačai)
2001-2008 m. Bambergo „Brose Baskets“ (Vokietija)
2010-2012 m. Miuncheno „Bayern“ (Vokietija)
Pasiekimai:
Vokietijos čempionas: 1990, 1991, 1992, 1993, 1994, 1995, 1996, 2005 ir 2007.
Vokietijos taurės nugalėtojas: 1990, 1991, 1993 ir 1995.
Metų treneris: 1990, 1991, 2003 ir 2004.
Vokietijos nacionalinė rinktinė:
1994 m. Pasaulio čempionate užimta 12-a vieta.
2005 m. Europos čempionate užimta 2-a vieta.
2006 m. Pasaulio čempionate užimta 8-a vieta.
2007 Europos čempionate užimta 5-a vieta.
