Žinodavo mintinai
Penktadienį, į Panevėžį atvyko gausi sportininkų delegacija iš Norvegijos, Danijos ir Latvijos. Iki rugpjūčio 10 dienos dvejose miesto sporto arenose – lengvosios atletikos manieže ir bokso klube „Olimpietis“ – vyks praktiniai užsiėmimai, kuriuos retkarčiais pakeis varžybos.
„Siūlėme stovyklą rengti Palangoje, prie jūros, tačiau svečiai prasitarė, kad jiems jūros nereikia. Jie panoro atvykti būtent pas mus ir čia, kur galėtų kovoti ir treniruotis su mūsų centro sportininkais bei išbandytų savo šalies boksininkų galimybes, – sakė V.Karpačiauskas. – Puikiai suprantu jų norus. Kai pats sportavau ir rinktinėje tekdavo treniruotis vis su tuo pačiu varžovu, panevėžiečiu Kęstučiu Dzedaravičiumi, jausdavau, kad nieko naujo neišmoksiu.“
Jis jau atmintinai žinodavo, kokius veiksmus atliks Kęstutis, ir kaip teks elgtis jam pačiam. Pasak buvusio boksininko, virimas tose pačiose sultyse jokios naudos neduoda. Todėl, jo manymu, norint tobulėti, labai svarbu pasigalinėti su skirtingos bokso mokyklos atstovais.
Nuoskauda sustiprėjo
Nejučiomis garsus Panevėžio boksininkas prisiminė geriausius savo sportinės karjeros metus. Tiesa, kol gyvas, jis niekada nepamirš ir 1992 metais Barselonos olimpinėse žaidynėse patirtos nuoskaudos.
„Mūsų vidutinio svorio kategorijoje visada dalyvauja daugiausia sportininkų, tad per varžybas tenka susikauti ir po penkis kartus. Taip jau buvo lemta, kad dėl trečiosios vietos man teko kovoti su Tailando atstovu. Visi teisėjai buvo būtent iš tos šalies, o tailandietis kovoje dėl medalių man buvo vienintelė viltis.
Nors varžovas po vieno mano smūgio buvo patyręs ir nokdauną, tačiau visi teisėjai nugalėtoju pripažino ne mane, o varžovą. Tuomet nuoskauda nebuvo tokia didelė, kokią jaučiu dabar. Buvau taip arti olimpinio medalio, tačiau jį iš pat panosės atėmė ne varžovas garbingoje kovoje, o teisėjai. Daug geriau jautiesi, kai susitinki su stipresniu varžovu ir kovodamas žinai, jog jokių galimybių laimėti neturi.“
Išrinktas geriausiu
Tačiau užsispyręs, sportinio pykčio vedinas panevėžietis po metų įrodė, ko yra vertas.
1993 metais jis tapo Europos čempionu. Tais pačiais metais jis dar pasidabino ir pasaulio pirmenybių sidabru.
Po dvejų metų vykusiame planetos čempionate V.Karpačiauskas savo kolekciją papildė bronzos medaliu, o po metų JAV Atlantoje vėl atstovavo Lietuvai olimpinėse žaidynėse ir pateko į šešioliktuką. Beje, panevėžietis 1993 metais buvo išrinktas geriausiu Lietuvos sportininku.
V.Karpačiauskui teko ragauti ir legionieriaus duonos – 1993–1997 metais jis atstovavo Lenkijos Poznanės klubui „Chetman“. Tuo pačiu metu panevėžietis kovėsi ir Vokietijos Bundeslygos ringuose ir per dvejus metus nepralaimėjo nė vienos kovos. Tad nenuostabu, kad tapęs Europos čempionu lietuvis buvo išrinktas geriausiu Lenkijos sportininku tarp legionierių.
Izoliuotas nuo pasaulio
Baigęs vidurinę mokyklą Vitalijus buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą sovietinėje armijoje, desantininkų dalinyje. Pusantrų metų panevėžietis tarnavo Kauno buvusio dalinio sporto kuopoje, o likusį pusės metų laikotarpį – Moldavijos stepėse.
„Ten visiškai buvome izoliuoti nuo civilizacijos, nuo išorinio pasaulio – nei televizoriaus, nei spaudos, išskyrus karinę, nebuvo“, – prisiminė Vitalijus ir pridūrė, kad tokios tarnybos daugiau nenorėtų, nors jį, kaip sportininką, ji dar labiau užgrūdino. – Tokioje tarnyboje jauti, kad po truputį „durnėji“.
Po armijos panevėžietis nusprendė įstoti į tuometį Kauno kūno kultūros institutą. Jau turėdamas trenerio diplomą studijas Vitalijus baigė 1991-aisiais.
Sportininko išleistuvės
Palikti didįjį ringą po aštuoniolikos metų įtemptų treniruočių V.Karpačiauskas nusprendė 1997-aisiais. Ta proga Panevėžyje buvo surengtas ne tik Lietuvos bokso čempionatas, bet ir boksininko išleistuvės.
Ir tuomet, nugalėjęs visus varžovus, Vitalijus pasidabino dar vienu šalies aukso medaliu bei aukštai pakelta galva, kaip nugalėtojas, visiems laikams atsisveikino su didžiuoju sportu.
Nusprendęs bokso pirštines pakabinti ant vinies, be sporto V.Karpačiauskas ilgai neištvėrė. Po metų su bendraminčiais jis įsteigė savo vardo taurę ir pradėjo rengti bokso varžybas.
Šių metų rudens pabaigoje įvyks jau jubiliejinis, 10-asis, turnyras, įrašytas į tarptautinių varžybų oficialų kalendorių. Į jį varžybų organizatoriai stengsis sukviesti pajėgius sportininkus.
Toliau nuo pagundos
Trenerio specialybę turintis buvęs boksininkas prieš trejus metus nusprendė išbandyti save trenerio darbe. Šiandien jis jau turi kuo didžiuotis. Ne vienas bokso specialistas pastebi, kad jo treniruojami trys berniukai – Erikas Gumbarevičius, Mantas Vaičikonis ir Andrius Kulikauskas, – ne kartą tapę šalies jaunučių pirmenybių čempionais, ateityje gali būti puikiais trenerio pasekėjais.
„Didžiausias malonumas – pakelti aukštyn savo auklėtinių rankas ir sveikinti juos su pergalėmis“, – patikino treneris.
Į klausimą, ar nenorėtų treniruoti mergaičių, kurių, pasak Vitalijaus, vis daugiau ateina į bokso treniruotes, jaunas vyras atsakydamas nusišypsojo: „Nenorėčiau jų treniruoti. Su jomis yra sudėtingiau – skiriasi jų psichologija, mąstymas. Geriau toliau nuo pagundų...“
Daug lemia burtai
19-us bendro gyvenimo metus su žmona Indra skaičiuojantis Vitalijus sako, kad jo gyvenimo draugė pasaulio mačiusi daugiau nei jis. Indra – medikė kineziterapeutė, šiuo metu dirbanti dviračių sporto klube „Fortūna“.
„Gaila, kad ji neturėjo galimybės kartu su dviračių rinktine vykti į Olimpines žaidynes Pekine, mat į rinktinę buvo pakviestos vyresnės sportininkės. Vienos iš jų vyras yra masažuotojas“, – sakė V.Karpačiauskas.
Pasiteiravus, ko jis Olimpinėse žaidynėse tikisi iš trijų Lietuvos boksininkų, Europos čempionas samprotavo: „Visų pirma, niekas nesitikėjo, kad net trys lietuviai iškovos teisę vykti į Pekiną. Vienas boksininkas būtų buvęs nemenkas pasiekimas. O dabar – net trys! Sunkiasvoriai Jaroslavas Jakšto, Daugirdas Šemiotas ir vidutinio svorio atletas Egidijus Kavaliauskas jau pasiekė profesionalų lygį, gali kautis su bet kuriuo varžovu ir nugalėti. Kita vertus, olimpiadoje silpnų varžovų nebūna.“
Boksas, anot specialisto, yra sportas, kuriame daug kas priklauso ne tik nuo sportininko meistriškumo, bet ir nuo sėkmės, fizinės bei psichologinės savijautos. Daug lemia ir burtai.
Įkvėpė armėno žodžiai
Lyg tarp kitko V.Karpačiauskas prisiminė ilgam įstrigusią istoriją, kai svarbios dvikovos išvakarėse jį įkvėpė vieno varžovo iš Armėnijos pasakyti žodžiai.
„Tuomet Europos čempionatas vyko Turkijoje, Bursoje. Turėjau susikauti su šeimininku. Išvakarėse prie manęs priėjęs armėnas pusiau juokais, pusiau rimtai rusiškai išrėžė: „Jei nelaimėsi, aš tave papjausiu...“ – šie žodžiai sportininką padrąsino ir įkvėpė.
„Žinoma, laimėjau ir tapau Europos čempionu ne iš baimės, kad papjaus, tačiau dėl to, kad pajutau paramą ir pasitikėjimą“, – pridūrė jis.
