Kiek yra „Žalgirių“?
Šešerius metus su „Žalgiriu“ bylinėjęsis K. Marčiulionis negali atgauti priteistų pinigų net ir laimėjęs ginčą.
Paradoksali situacija susiklostė dėl to, jog „Žalgirio“ klubo vardu tituluojasi ne vienas, o du juridiniai asmenys: viešoji įstaiga Kauno „Žalgirio“ rėmėjas ir UAB „A. Sabonio Žalgirio krepšinio centras“. Būtent su pastarąja bendrove kontraktą 2000 metais buvo sudaręs K. Marčiulionis.
Aiškėja, kad minėta bendrovė beveik neturi turto, kurį būtų galima išieškoti, o visos realios klubo pajamos nukreipiamos į viešąją įstaigą.
„Ar kas nors man gali paaiškinti, kas apskritai yra tas „Žalgirio“ klubas? Tokie dalykai įmanomi tik Lietuvoje“, – kalbėdamas su DELFI laikinosios sostinės klubo struktūra stebėjosi K. Marčiulionio advokatas L. Jakas.
Jo įsitikinimu, toks modelis „Žalgirio“ savininkams leidžia piktybiškai vengti įsipareigojimų vykdymo.
„Žalgiris“ yra kaip devyngalvis slibinas – vieną galvą nukerti, o jos vietoje išauga dvi naujos. Man dar neteko matyti, liaudiškai tariant, suktesnių oponentų, kurie taip sumaniai vengtų įsipareigojimų. Tiek buvę, tiek dabartiniai „Žalgirio“ savininkai žaidžia su šia teisine situacija. Žaidėjų kontraktai mėtomi kaip patogu: kur šiandien turima pinigų, ta įstaiga ir pasirašo. Tai yra visiškas sporto teisės principų ignoravimas. Vadovaujantis tokiu modeliu, su kiekvienu žaidėju sutartį gali pasirašyti vis kitas uab'as ir, ją nutraukus, ramiai pasakyti, kad neturi pinigų. Ar tai – sąžiningas elgesys?“ – piktinosi L. Jakas.
DELFI žiniomis, pastaraisiais metais „Žalgiris“ sutartis su krepšininkais sudaro per VŠĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas, tačiau praeityje šiam tikslui pasitarnaudavo ir UAB „A. Sabonio Žalgirio krepšinio centras“. Pavyzdžiui, vienu metu „Žalgiryje“ rungtyniavę K. Marčiulionis ir Andrius Jurkūnas kontraktus buvo pasirašę su skirtingais subjektais: K. Marčiulionis – su „A. Sabonio Žalgirio krepšinio centru“, A. Jurkūnas – su Kauno „Žalgirio“ rėmėju.
Klubo internetinėje svetainėje yra nuoroda į abu minėtus juridinius asmenis, jiems vadovauja tie patys vadovai, tačiau reikšti pretenzijas dėl skolos K. Marčiulionio atstovai gali tik „A. Sabonio Žalgirio krepšinio centrui“, kurio kasoje, pasirodo, švilpauja vėjai.
Prekinius ženklus pasiryžę parduoti iš varžytinių
Vykdydama dar praėjusį pavasarį Lietuvos apeliacinio teismo išduotą vykdomąjį raštą, antstolė Jurgita Žilinskaitė areštavo „A. Sabonio Žalgirio krepšinio centro“ sąskaitoje Ūkio banke buvusius 17 tūkst. litų, du 13 metų senumo automobilius „Renault Megane“ (bendra vertė – apie 9 tūkst. Lt) ir kiek naujesnį „Volvo S80“, įvertintą maždaug 30 tūkst. Lt.
Tačiau šis turtas sudaro tik nedidelę dalį bendros 718 tūkst. Lt sumos, kuri turi būti išieškota iš bendrovės K. Marčiulionio naudai.
Tiesa, į antstolės tinklą pakliuvo ir stambesnis laimikis: du prekiniai ženklai (rašytinis ir grafinis) „BC Žalgiris“.
„A. Sabonio Žalgirio krepšinio centrui“ teisė į šiuos prekių ženklus buvo laikinai apribota, antstolė bendrovę paragino pateikti savo pasiūlymus dėl jų vertės. Bet „A. Sabonio Žalgirio krepšinio centras“ paprašė daugiau laiko įvertinti ženklus pinigine išraiška.
L. Jako manymu, taip „Žalgirio“ atstovai mėgina „tempti gumą“.
„Jeigu „Žalgiris“ ir toliau vengs vykdyti arbitražo sprendimą, klubo prekiniai ženklai šimtu procentų bus pardavinėjami, ir kiekvienas norintis galės juos įsigyti“, – perspėjo advokatas.
L. Jakas užsiminė ir apie galimybę kreiptis į teisėsaugą prašant pradėti ikiteisminį tyrimą dėl skolininkų nesąžiningumo.
„Matome, kad visa tai ima panašėti į nusikalstamą skolininkų prievolės vengimą. Čia jau kvepia civilinių santykių peraugimu į baudžiamuosius“, – sakė L. Jakas.
Beje, prekės ženklą „Žalgiris“ Valstybiniame patentų biure yra registravusi ir VŠĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas, o UAB „A. Sabonio Žalgirio krepšinio centrui“ priklauso dar vienas panašus prekinis ženklas – „KK Žalgiris“.
Klubas vis dar nepripažįsta skolos
Šios savaitės pradžioje K. Marčiulionio atstovams buvo sužibusi viltis, kad susitarti su skolos besikratančiu klubu pavyks geruoju – „Žalgirio“ generalinio direktoriaus pareigas laikinai ėjęs Vitoldas Masalskis surengė susitikimą dėl taikos sutarties sudarymo.
Tačiau L. Jakas teigia iš vizito „Žalgirio“ būstinėje nieko nepešęs.
„Klubas drėbė absurdišką pasiūlymą – apmokėti tik penktadalį įsiskolinimų. Tokios sąlygos mano klientui yra nepriimtinos“, – kalbėjo K. Marčiulionio advokatas.
DELFI teiravosi ir „Žalgirio“ atstovų pozicijos dėl ginčo su buvusiu žaidėju. Į klubo sporto direktoriaus postą sugrįžęs V. Masalskis, kurį tik trečiadienį generalinio direktoriaus pareigose pakeitė Jonas Stadalninkas, tvirtino negalintis komentuoti K. Marčiulionio atstovų pretenzijų, nes nespėjo įsigilinti į situaciją.
„Tik iš spaudos pirmą kartą išgirdau, kad „Žalgiris“ skolingas K. Marčiulioniui. Man visiškai nežinomos jokios aplinkybės, todėl net neturiu jums ką atsakyti. Per tą trumpą laiką, kuomet ėjau „Žalgirio“ generalinio direktoriaus pareigas, nespėjau pasidomėti šiuo klausimu“, – sakė V. Masalskis.
„Žalgirio“ atstovas spaudai Almantas Kiveris, paklaustas, kokios įtakos klubo veiklai turėtų prekių ženklų „BC Žalgiris“ pardavimas iš varžytinių, teigė, jog „Žalgiris“ tokio įvykių posūkio tikisi išvengti.
„Dirbame su teisininkais – šis procesas dar tikrai nėra pasibaigęs. Visų pirma, norime atkreipti dėmesį, kad prieš kelis sezonus į „Žalgirį“ atėjus naujam savininkui buvo pradėtos grąžinti skolos, susikaupusios valdant ankstesniems klubo vadovams.
Įsipareigojimas K. Marčiulioniui nebuvo užfiksuotas jokiuose dokumentuose. Su savo pretenzijomis jis į teismą kreipėsi praėjus daug metų po to, kai rungtyniavo „Žalgiryje“. Spėjame, kad jis pamatė, jog „Žalgiris“ rado naujus rėmėjus, ir nusprendė pasinaudoti šia situacija“, – klubo poziciją DELFI perteikė A. Kiveris.
Pasak jo, antrasis juridinis asmuo – VŠĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėjas – klubui būtinas dėl to, jog rėmėjai negali skirti paramos UAB.
„Viešoji įstaiga Kauno „Žalgirio“ rėmėjas buvo įkurta dar 1996 metais. Tai buvo padaryta dėl to, kad krepšinio komanda galėtų sulaukti paramos iš rėmėjų. Mūsų žiniomis, tokiu modeliu veikia dauguma profesionalių Lietuvos krepšinio klubų“, – teigė „Žalgirio“ atstovas spaudai.
Istorijos pradžia – prieš dešimtmetį
Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas K. Marčiulionis trejų metų kontraktą su „Žalgiriu“ pasirašė 2000-ais. Vos pradėjęs antrą sezoną gimtojo miesto ekipoje gynėjas buvo priverstas atsisveikinti su klubu, kuris jo paslaugų atsisakė motyvuodamas prastu žaidimu.
2006-ais K. Marčiulionis kreipėsi į Šveicarijoje įsikūrusį Lugano Prekybos, Pramonės ir Amatų rūmų arbitražą, kuriame, kaip buvo numatyta krepšininko sutartyje su „Žalgiriu“, turėjo būti nagrinėjami iškilę ginčai. Po ketverius metus trukusio proceso arbitražas K. Marčiulioniui iš „A. Sabonio Žalgirio krepšinio centro“ priteisė 233 tūkst. JAV dolerių kompensaciją bei 25 tūkst. Šveicarijos frankų bylinėjimosi išlaidų.
Tačiau praėjusių metų rugsėjį Lietuvos apeliacinis teismas neleido vykdyti šio sprendimo Lietuvoje. Apeliacinis teismas sportinės veiklos sutartį prilygino darbo santykiams ir konstatavo, kad K. Marčiulionis dėl šios priežasties negalėjo kreiptis į tarptautinį arbitražą, mat privalėjo ieškinį pateikti Lietuvos teismams.
Krepšininko advokatai šį verdiktą apskundė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris vasarį nutarė, kad arbitražo jurisdikcija spręsti šalių ginčą buvo nepripažinta nepagrįstai, ir grąžino bylą Apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Antrą kartą ginčą sprendęs Apeliacinis teismas šįsyk buvo palankus K. Marčiulioniui, tačiau teise pateikti kasacinį skundą praėjusį pavasarį pasinaudojo „Žalgirio“ atstovai.
Vis dėlto lapkričio pradžioje Aukščiausiasis teismas galutine ir neskundžiama nutartimi paliko nepakeistą žemesnės instancijos teismo verdiktą, kuriuo remiantis „A. Sabonio Žalgirio krepšinio centras“ privalo išmokėti K. Marčiulioniui šimtatūkstantinę kompensaciją.
