Pabendravęs ir pažaidęs su jaunaisiais krepšininkais, nusifotografavęs su gausybe gerbėjų bei išdalinęs krūvą autografų A. Macijauskas mielai sutiko duoti trumpą interviu DELFI svetainei.
- Kodėl priėmėte tą sprendimą baigti krepšininko karjerą?
- Jau daug apie tai aiškinau. Yra sveikatos problemų, bandžiau ir ruošiausi (grįžti), bet...Reikia daryti nugaros operaciją, jeigu noriu toliau profesionaliai sportuoti. O aš galvoju, kad to daryti nelabai verta, nes reabilitacija užtruktų pusę metų ar dar kažkiek. Paskui vėl bandyti grįžti? Neaišku, kokios formos būsiu. Tai atimtų daug pastangų ir tam reikia daug valios. O metai bėga, kiekvienais metais vis tingsti. Aš galvoju, kad toks sprendimas yra geriausias man ir mano šeimai.
- Ar ne gaila baigti karjerą?
- Aišku, kad gaila. Gaila sirgalių, gaila krepšinio, bet tai yra gyvenimas. Ne tik krepšinis yra visas gyvenimas.
- Ar sunku buvo apsispręsti? Kiek buvo bemiegių naktų?
- Ne, aš jau seniai apie tai galvojau - nuo „graikų karo“. Jie man neleido daryti operacijos, kurią reikėjo atlikti. Ir aš tada žinojau, kad yra vienintelis kelias – spjauti į viską ir darytis operaciją jiems (Pirėjo „Olympiakos“ klubo vadovams – DELFI) neleidžiant. Bet aš pasirinkau kitą kelią. Manau jis yra teisingas, matydamas, kaip jie elgiasi su savo žaidėjais, su manimi. Sprendimas, aišku, nėra lengvas. Kai apie tokią (naujieną) išgirsti prabudęs ryte arba mintis staiga į galvą šauna, tai jau yra kitaip. Kai su ta mintimi gyveni ir būni porą metų, tai yra normalu.
- Po tokių sprendimų, būna, kad žaidėjai kurį laiką negali net žiūrėti krepšinio. Kaip jūs?
-Ne, krepšinis yra mano kraujyje. Čia įdėta tiek meilės, tiek įdėta darbo ir tiek pastangų. Jis išliks kraujyje visam gyvenimui. Galvoju, kad dar mano vaikai gaus tos krepšinio meilės.
- Jei galėtumėte savo sportinę biografiją atsukti atgal, ką pakeistumėte?
- Daug dalykų. Čia, kaip sakoma, reiktų paimti alaus bokalą ir šnekėti labai ilgai. Ko nekartočiau, ką pakeisčiau ir ką kitiems patarčiau daryti...Čia vienu ar dviem sakiniais nepasakysi...
- Kokios įspūdingiausios jūsų pergalės klubiniame krepšinyje ir su Lietuvos rinktine?
- Nelabai man susiklostė tas klubinis krepšinis. Žaidžiau poroje finalų ir Ispanijoje, ir Graikijoje. Mintyse išlieka pergalė su (Vilniaus) „Lietuvos rytu.“ Pirmieji metai, kai atvažiavome jauni ir nugalėjome (Kauno) „Žalgirį“. Ramūnui (Šiškauskui) tada buvo 20 metų, man – 19. Vaikučiai buvome. Tada buvo labai smagi pergalė, žaidėme dar senojoje ledo arenoje (dabar „Ūkio banko“ teatro arena – DELFI), visi žmonės, kurių daug netilpdavo, su alaus bokalais. Ten „karšta“ buvo labai.
Su rinktine - 2003 metais Europos čempionate Švedijoje. Čia kiekvienam lietuviui tai tikrai įsimintiniausia pergalė. Krepšinis Lietuvoje yra tikrai sporto šaka numeris vienas.
- Lietuvos krepšinio federacijos vadovai užsiminė, kad jūs liksite šalia krepšinio. Kokios tai bus pareigos?
- Na va jau ir esu. Dalyvauju gatvės krepšinyje. Aišku tiek metų praleidus krepšinyje, norisi ir būti prie jo. Viskas paprasta, reikia tik ilgą kelią nueiti, jei nori būti treneriu ar kažkuo. Reikia įgyti žinių ir tas žingsnis jau yra žengtas. Pradėsiu su keliais dabartiniais žaidėjais trenerio mokslus Anglijoje. Žiūrėsiu, kaip susiklostys. Gyvenimas viską sureguliuos ir sudėlios.
- Trenerio darbas jus traukia? Ar norite būti krepšinio vadybininkas ar vadovas?
- Trenerio darbas daugiau prie širdies. Daugiau gali aiškinti ir reguliuoti visiems (juokiasi).
- Ar žiūrite pasaulio futbolo čempionatą? Ką palaikote?
- Futbolą dabar žiūrime. Ką palaikau? Kad labai viskas įdomiai vyksta. Nieko aš nepalaikau. Tikrai įdomu žiūrėti. Ketvirtadienį anglai žaidė...Neįtikėtinos varžybos (anglų lygiosios 0:0 su Alžyru – DELFI). Be prognozių. Atrodo, Slovėnija – maža šalis, o žaidžia – super. Nei pinigai, nei kontraktai, nei vardai – niekas ten nėra rodiklis.
