– Kodėl metai buvo tragiški?
– Prieš sezoną viskas buvo gražu: gavome A lygos licenciją, priėmė į ją, turėjome rėmėjus, „švietėsi“ geras biudžetas. Puoselėjau viltį, jog grąžinsiu „Atlantui“ šlovę, prarastas pozicijas. Tačiau atsisakius pagrindiniam rėmėjui pasipylė vargai. Įpusėjus sezonui nemaniau, jog baigsime pirmenybes. Buvo minčių pasitraukti iš čempionato. Tačiau šiandien džiaugiuosi, kad taip nepasielgiau, išsaugojau vietą A lygoje.
– Būdamas brandaus amžiaus, grįžote į didįjį futbolą. Kartu tapote vyriausiu futbolininku, rungtyniavusiu A lygoje.
– Taip susiklostė, kad vienas vartininkas baigė sportuoti, kitas išvyko studijuoti, trečias – patyrė traumą. Kai komanda stipri, tai ir vartininkui yra mažiau darbo, o kai silpna – vartininkas būna lyg taikinys.
– Koks jausmas, kai į vartus vienas po kito krito 13 įvarčių?
– Neklausk. Žiūri į švieslentę, o joje laikas sustojęs, gyvenimas – irgi. Ir nieko padaryti negali. Žaidėjų prašai kovoti, o jie nebebėga. Tave varžovai muša, iš tavęs tyčiojasi. Praleisti net dešimt įvarčių, nekalbant apie tryliką – nepakeliama kančia.
– Daugelį futbolo mėgėjų kamuoja klausimas, ar liks „Atlantas“?
– Konkrečiau atsakyti galėsiu už pusės mėnesio ar mėnesio.
– Visi šneka apie dviejų A lygos nevykėlių – „Atlanto“ ir „Klaipėdos“ jungtuves. Jūs esate prieš vieną komandą?
– Ne, nesu, tačiau mane kankina nemažai klausimų, juolab kad abu klubai turi nemenkų skolų. Jiems susijungus bendra skola būtų dar didesnė. Ar mūsų sumestų į vieną krūvą pinigų užteks klubui?
– Nepavykus susijungti, ar turite antrą gelbėjimosi planą?
– Jei atsirastų turtingų šaunuolių rėmėjų, norinčių padėti „Atlantui“, – aš pasitraukčiau. Noriu poilsio. Šiaip nesėdžiu sudėjęs rankas, rimtai kalbuosi su verslininkais, V. Lekevičius sakė portalui kl.lt
